Liepos 4 dieną, pirmadienį, 18 val. atidarome grafikės Eglė Kucka “Palmės ir Rožės” parodą, kurioje gausu įvairių kodų ir užuominų į mistinį pasaulį. Jeigu esi pasiruošęs juos įminti, pažvelk į šią nuostabią Visatos kūriniją!
Susitinkame PORTFOLIO.
“Palmės ir Rožės“ pasakoja apie Kūną ir jo Rūbus. Kūnas rengiasi Minčių
Rūbais. Juk visa, ką matome - be Gamtos kūrinijos - gimė Žmogaus
Mintyse. Kūnas su Mintimis apsigyveno šios Žemės Laike. Ir ėmė tverti
matomus ir nematomus pavidalus. Daiktus. Kultūros reiškinius. Žemės
namuose Žmogus sukūrė Žmogaus namus. Šalia Žemės Gamtos radosi
Žmogaus gamta. Nors Žmogus tik maža Gamtos dalis. Visą tą laiką
Žmogus kūrė jausdamas Jaudulį. Jaudulys kurstė ir vertė Kūną judėti.
Kartais Jaudulį ištikdavo toks bedugnės Laikas. Ištikdavo Palaima arba
Baimė. Kūną gelbėjo Baimė. Bet Minties Rūbui jos vertėjo vengti.
Adatų nėrinio konstrukcijoje galime numanyti Rūbo gimimą. Grafikos oforto
technikos atspauduose Rožės žiedas simbolizuoja šventus Minties
pavidalus. Jaudulį. Palmės tolių horizontuose slepiasi Žmogus.
Jaudulys. Toks akimirkos susiaurėjimas. Jaudulys minta emocijomis.
Emocija pasirodo. Ir Jaudulys ją čiumpa. Ir įtempia į save lyg į kokį Visatos
kanalą. Gali atsimerkti ar užsimerkti. Jei jau esi. Esi Jaudulyje. Taip save
išgyvena visa, kas gyva. Jaudulys yra alsavimas. Judėjimas. Lytėjimas
savimi. Todėl. Jaudulys – gamtos išpuoliai. Jaudulys – mito pasaulis.
Jaudulys – religinis veiksmas. Jaudulys – kai filosofija glosto kultūrą.
Kai Jaudulys virsta Baime, tuomet emocijos pjausto pačios save. Kol
netenka amo. Siūlau suptis. Suptis į save. Baimė bijo Nuogumo.
Nuogumas – Gamtos piešiniai. Mus kažkas nupiešė panašius vienas į kitą.
Žmones. Mūsų kūnai – šventi. Mums davė kūną, kad švęstume.
Apdainuotume save. Mums tenka nežinoti. Todėl kenčiame. Kūnai moka
rodyti save kai kenčia. Žiūrėkime į juos mamos akimis.
Ten kur nėra Nuogumo. Tai daugiau pasąmonės vieta. Ši erdvė plinta ten,
kur susitikimas palaimintas atsitiktinumo. Atsakymai ištinka
nesusiliečiančiais, nieko bendro tarpusavyje neturinčiais vaizdais. Taikos ir
išsigelbėjimo klijai žymi tylias salas jau nebematomuose visatos taškuose.
Gamtos genetiniai virsmai pavaldūs tik sau. Iš mūsų lukšto dalelių kažkas
sudėlioja mozaiką. Bet ten – belaikiame ėjime nereikia dairytis, ten
pamirštame akis.
Plaukais išplaukia kas netelpa galvoje. Žodžiai radosi kartojantis gamtos
judesiams. Gamta mokė žiūrėti. Peizažas mokė pasakoti. Sekti ir jungti
vaizdinius. Atmintyje klojosi ir netilpo peizažai. Šį dangaus sklypą pirkau iš
sielos skliauto. Perleido močiūtės sapnas. Eikite su protu po paranke.
Emocijos, jausmai – svarbu. Ims juokas. Irgi gerai.
Eglė Kuckaitė
