Invazinės rūšys yra augalų ar gyvūnų rūšys, kurios sparčiai plinta už savo natūralaus arealo ribų ir daro žalą vietinėms ekosistemoms, žemės ūkiui, kraštovaizdžiui ir t.t. Platesne prasme invazinėmis rūšimis vadinamos ir tai vietai būdingos rūšys, tačiau dėl kažkokių priežasčių (priešų trūkumo, gamtinių sąlygų pasikeitimo) sparčiai besidauginančios ir nukonkuruojančios ne tiek prisitaikančias.
Invazinių rūšių Lietuvos Respublikoje sąrašas
Invaziniai augalai bei gyvūnai tampa vis reikšmingesniu aplinkosaugos iššūkiu. Lietuvoje šių rūšių laikymas, auginimas, veisimas, įvežimas, prekyba ar kitoks jų naudojimas yra draudžiamas.
Gaila, tačiau nėra vieno universalaus būdo kovai su kiekviena iš jų. Labai svarbu į šią problemą žiūrėti kaip į bendrą visų kovą, susikooperuoti ir nusiteikti nelengvam bendram darbui.
Sužinoti daugiau apie invazines rūšis galima Biologinės įvairovės informacinės sistemos invazinių rūšių modulyje INVA. Čia pateikiama išsami informacija apie rūšių paplitimą, jų atpažinimo požymius, suteikta galimybė pranešti apie pastebėtas invazines rūšis.
Svarbu! Pastebėję invazinę rūšį gamtoje, įrašykite duomenis į INVA
Biržų rajono savivaldybės teritorijoje dažniausiai sutinkami šie invaziniai augalai ir gyvūnai
Uosialapis klevas (Acer negundo)
Paplitę visame rajone (pakelėse, paupiuose, palaukėse, apleistose teritorijose.). Tai sparčiai augantys medžiai, plintantys sparnavaisiais, kuriuos išnešioja vėjas ir vanduo. Nukirsti medžiai lengvai atželia ir gausiai šakojasi. Labiausiai kenkia upių pakrančių ekosistemoms, nustelbia vietinius augalus, sunaikina aplinkines pievų buveines. Reikėtų naikinti sėklas brandinančius medžius, pašalinant ir kelmus su šaknimis. Geriausia pjauti cheminėmis priemonėmis nudžiovintus medžius, tokiu būdu sumažinant atžėlimo tikimybę. Išnaikinus augalą, teritoriją reikėtų stebėti dar kelerius metus.
Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi)
Kadaise augintas kaip pašarinis augalas, šiuo metu paplitęs savaime ir sutinkamas visoje Savivaldybės teritorijoje, dažniausiai randamas apleistose (netvarkomose, nešienaujamose) teritorijose, palaukėse, pamiškėse, krūmynuose. Vidutinio augumo augalai subrandina iki 20000 sėklų. Labiausiai nuo šių augalų nukenčia pievų buveinės. Sosnovskio barščiai pavojingi žmonių ir gyvūnų sveikatai – ant odos ar gleivinės patekus jų sulčių, kyla odos uždegimai, susidaro pūslės, sunkiai gyjančios žaizdos. Būtina neleisti šiems augalams žydėti ir subrandinti sėklų. Nedidelius sąžalynus ar pavienius augalus geriausia iškasti. Didesniuose plotuose geriausia naikinti ariant žemę, naudoti chemines naikinimo priemones. Naikinant Sosnovskio barščius, būtina naudoti individualias apsaugos priemones!
Bitinė sprigė (Impatiens glandulifera)
Vienmetis, iki 2,5 m aukščio augalas, anksčiau dažnai sodintas ir augintas gėlynuose. Savivaldybės teritorijoje stebimi palyginus nedideli, tačiau besiplečiantys šio augalo plotai. Bitinės sprigės subrandina daug smulkių sėklų, kurias kelių metrų atstumu išsvaido sprogstantys šio augalo vaisiai. Tankiuose sąžalynuose Bitinės sprigės nustelbia vietinius žolinius augalus. Svarbiausia prevencinė priemonė – atsisakyti jas auginti gėlynuose. Naikinti geriausia mechaninėmis priemonėmis (išrauti, iškasti).
Baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia)
Baltažiedė robinija – iki 25-30 m aukščio medis baltais arba gelsvo atspalvio kvapiais žiedais. Šalies želdynuose robinijos paplito XXa. antroje pusėje. Medžiai sparčiai dauginasi šakninėmis atžalomis, sėklomis, kurias platina vėjas. Rajone Baltažiedės robinijos daugiausia sutinkamos dekoratyviniuose želdynuose. Šiuos augalus kontroliuoti ir naikinti (geriausia cheminėmis priemonėmis) pirmiausia reikia ypač vertingose gamtinėse buveinėse. Medžius nupjauti galima tik įsitikinus, kad jie visiškai nudžiūvę (geriausia po metų).
Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa)
Nedideli šios rūšies augalų plotai rajono teritorijoje aptinkami pamiškėse, pakelėse, senesnėse sodybvietėse. Dėl tankių erškėčių sąžalynų sumažėja vietinių rūšių įvairovė. Kontroliuoti ir naikinti šiuos augalus sudėtinga, būtina žinoti, kad krūmus nupjovus, jie augina šakniastiebius ir dar sparčiau plinta, todėl pašalinti juos būtina su šaknimis.
Kanadinė rykštenė (Solidago canadensis)
Vienas dažniausių ir gausiausių invazinių augalų rajono teritorijoje. Sutinkamas kaip vyraujantis augalas atvirose vietose, sodybvietėse, pamiškėse, pakelėse, apleistose pievose. Subrandina labai daug vėjo platinamų sėklų, iš kurių susidaro nauji invaziniai židiniai. Svarbiausia prevencinė priemonė – atsisakyti jas auginti gėlynuose. Plačiai išplitusius augalus kontroliuoti ir naikinti sudėtinga. Žemės ūkio paskirties žemėse galima naikinti agrotechninėmis priemonėmis ir herbicidais. Gamtinėse buveinėse kerus reikia iškasti ir sunaikinti pavasarį ar vasaros pradžioje. Būtina įsidėmėti, kad naikinimo negalima nutraukti tol, kol kelerius metus iš žemės neišaugs nė vienas naujas augalas.
Ispaninis arionas (Arion vulgaris)
Arioninių šeimos moliuskas, Lietuvoje pirmą kartą aptiktas 2008 m. Vienspalvis (šviesiai arba tamsiai rudas, oranžiniai rudas ar gelsvas). Ispaninis arionas yra stambus šliužas, suaugęs individas siekia 70-150 mm. Biržų rajono teritorijoje paplitęs netolygiai, daugiausia Biržų mieste ir apylinkėse (paupiuose, paežerėse, želdynuose, soduose, daržuose). Pastaruoju metu pastebimai plinta ir kaimiškosiose teritorijose. Dažniausia pradiniai šio šliužo plitimo židiniai susiję su dekoratyvine želdininkyste. Ispaninis arionas lytiškai subresta būdamas 5-9 mėnesių, kiaušinėlius deda nuo pavasario pabaigos, per visą vasarą, o intensyviausiai – rudenį. Vienas šliužas per metus gali padėti iki 500 kiaušinėlių. Dalis jauniklių išsirita rudenį, kita dalis – pavasarį. Žiemoja tiek kiaušinėliai, tiek jaunikliai.
SVARBU PRISIMINTI:
- Kuo šliužai didesni, tuo kova bus neveiksmingesnė. Šliužų naikinimas turi prasidėti ištirpus sniegui ir tęstis iki sniego;
- Nė viena priemonė nepasižymi 100% efektyvumu, todėl tik nuolatinės visų pasirinktų priemonių taikymo pastangos bus veiksmingos. Vis tik viena efektyviausių priemonių – šliužų rinkimas.
- Nė viena priemonė neveikia ,,iš karto“ (nepriklausomai, ką rašo ant pakuotės!), poveikis pasimatys po 3-4 savaičių, todėl per vėlai pradėjus taikyti – šliužai jau gali būti spėję sudėti dalį kiaušinių.
- Neįmanoma atsikratyti šliužų, jei vienas kaimynas kovoja, o kito kaimyno sode yra šliužų dauginimosi židiniai – reikia imtis priemonių ir ten.
- Šliužai nepakenčia tiesioginės saulės spindulių ir sausros, todėl dažniausiai slepiasi ir veisiasi augalų atliekų bei kitokios organikos krūvose: po nušienauta drėgna žole ar šienu, piktžolių, pūvančių obuolių, organinio maisto likučių ir pan. krūvose, po indais, įvairiomis talpomis, gėliapuodžiais, po statybinėmis ir kitokiomis atliekomis, aukštos žolės sąžalynuose ir po aukštais augalais.
- Nepirkite augalų, komposto, daržovių iš prekyviečių, kur yra šliužų. Pirkdami ar parduodami augalus, atidžiai apžiūrėkite ar žemėje ir ant augalo nėra šliužų ir jų kiaušinių.
- Prieš išvažiuodami iš vietos, kur yra šliužų, apžiūrėkite išvežamus daiktus, maišelius, mašinos apačią, ar jie neaplipę šliužais.
- Rastus šliužus ir šliužų kiaušinius visuomet sunaikinkite.
Rainuotasis vėžys (Faxionius limosus)
Nereiklus aplinkos sąlygoms, įvairuose vandens telkiniuose gyvenanti rūšis. Vienas pagrindinių skiriamųjų požymių – pilvelio nugarinė pusė su tamsiai raudonais skersiniais dryžiais. INVA duomenimis, Biržų rajone aptiktas Apaščios, Rovėjos, Nemunėlio upėse. Plitimui didelės reikšmės turi savavališkas perkėlimas į naujus vandens telkinius. Patekę į vandens telkinius, rainuotieji vėžiai dauginasi itin sparčiai, po kelerių metų telkinyje nebelieka vietinių vėžių, sunaikinama didelė dalis žuvų ikrų. Invaziniams vėžiams patekus į vandens telkinį, efektyvių priemonių juos išnaikinti nėra. Nereikia tikėtis, kad invaziniai vėžiai pakeis išnykusius vietinius vėžius. Invazinius vėžius gaudyti galima ištisus metus, neribojamas sugaunamų individų skaičius ir dydis.
Kanadinė audinė (Neovison vison)
Kiauninių šeimos žvėrelis, Lietuvoje išplitęs apie 1985 m. Biržų rajone dažniausiai pastebėtas netoli upių (Rovėja, Apaščia, Aukštoji Gervė). Šių žvėrelių plitimą lemia platus mitybos spektras (graužikai, varliagyviai, paukščiai, žuvys, vėžiagyviai) ir mitybos nišos pokyčiai, išstūmus vietines europines audines. Viena kanadinė audinė gali visiškai sunaikinti ant žemės perinčių paukščių koloniją. Kanadinių audinių plitimo prevencija ir populiacijos sunaikinimas Lietuvoje jau neįmanomi, galima tik sumažinti skaičių jautriausiose jų poveikiui teritorijose (pvz., retų paukščių perimvietėse, varliagyvių nerštavietėse). Pagrindiniai naikinimo būdai – medžioklė ir gaudymas gaudyklėmis bei spąstais.
Paprastasis mangutas (Nyctereutes procyonoides)
Paprastasis mangutas, dar vadinamas usūriniu šunimi – trumpakojis, plaukuota nedryžuota uodega, maža galva ir trumpu smailėjančiu snukiu gyvūnas. Juodos spalvos dėmė ant snukio apima skruostus, bet nepakyla aukščiau akių. Šiais požymiais mangutas skiriasi nuo paprastojo meškėno. Mangutai yra gausiausi invaziniai gyvūnai, išplitę visoje Lietuvoje. Biržų rajone dažnai sutinkamas miškingose teritorijose, apleistose sodybvietėse, žemės ūkio naudmenose. Užkariauti teritorijas mangutams padeda gebėjimas prisitaikyti prie kintančios aplinkos, urbanizuotų teritorijų, įvairiaėdiškumas. Daugiausia žalos padaro varliagyviams, ant žemės perintiems paukščiams (ypač kurtiniams, tetervinams). Perneša pasiutligę, niežus, echinokokozę, trichineliozę. Plitimo prevencija ir populiacijos sunaikinimas Lietuvoje jau neįmanomi, galima tik sumažinti skaičių jautriausiose jų poveikiui teritorijose.
Šiek tiek rečiau Biržų rajono teritorijos gamtinėse buveinėse sutinkamos Varpinės medlievos (Amelanchier spicata), Vienmetės šiušelės (Erigeron annuus), Smulkiažiedės sprigės (Impatiens parviflora), Gausialapiai lubinai (Lupinus polyphyllus). Šios rūšys išplitę palyginti negausiai ir yra mažiau pastebimos, tačiau svarbu, kad nebūtų sudaromos palankios sąlygos jų gausėjimui.
