Vaikams

MIŠKO PASAKOS

Pušis

Pušies šnabždesys

Seniai seniai, giliai Lietuvoje, ant smėlingo kalnelio augo viena vienintelė pušis. Ji buvo aukšta, tiesi ir žiūrėjo į dangų, tarsi bandydama jį paliesti. Kiti medžiai dažnai juokaudavo, kad pušis svajoja tapti žvaigžde.

Bet pušis nesupyko. Ji žinojo, kad kiekviena vėtra, kiekviena žiema ją daro stipresne. Vasaromis ji šnibždėjo pasakas vėjui, o vėjas nešdavo jas po visą mišką. Vaikai, kurie žaisdavo netoliese, dažnai girdėdavo tas šnabždesių pasakas ir tikėjo, kad pušis turi sielą.

Vieną dieną kilo smarki audra. Keli seni medžiai išvirto, bet pušis liko stovėti. Nuo tada ji buvo vadinama „Sargybine“ – miško gynėja, kuri budri dieną ir naktį.

Ir net dabar, jei nueisi prie senos pušies ir pastovėsi tyliai, gali išgirsti šnabždesį. O gal ir pasaką.

Beržas

Beržas ir vėjas

Lietuvos pakrašty, ant kalnelio augo vienišas beržas. Jo kamienas buvo baltas kaip sniegas, o lapai virpėjo nuo menkiausio vėjo dvelksmo. Kiti medžiai šalia šnabždėjo, kad beržas pernelyg jautrus, tačiau jis nesislėpė, stovėjo atviras dangui ir visiems metų laikams.

Vieną pavasarį atskubėjo Vėjas – jaunas, smalsus, kiek išdykęs. Pamatęs beržą, jis pasmalsavo, kodėl šis visada toks tylus, ramus, net ir per audrą.

„Ko tu toks ramus, berže?“ – paklausė Vėjas. „Todėl, kad aš klausausi,“ – atsakė beržas. – „Kiekvienas tavo gūsis pasakoja vis kitą istoriją.“

Vėjas susidomėjo. Nuo tada kasdien lankė beržą ir šnabždėjo jam žinias iš tolimų kraštų: apie snieguotąją šiaurę, apie dykumose dūžtančius sapnus, apie jūras, kurios niekada nenurimsta.

Beržas klausėsi. Jo šaknys gilėjo, o širdis – jei tik medžiai tokią turi – prisipildė išminties. Vėjas užaugo ir pasikeitė, bet niekada nepamiršo savo bičiulio.

Ir jei kartą pamatysi beržą, linguojantį visiškoje tyloje, gali būti, kad jis vis dar klausosi – ne tik vėjo, bet tavo širdies.

Ąžuolas

    Ąžuolas ir Laiko Paslaptis

Gilioje senovėje, kai dar kalbėjo vėjai ir miškai žinojo senas paslaptis, ant kalno stovėjo ąžuolas — seniausias visame slėnyje. Jo šakos buvo tokios plačios, kad apglėbdavo pusę dangaus, o šaknys taip giliai siekė, kad galėjo išgirsti pačius Žemės širdies dūžius.

Vieną dieną po jo šakomis prisiglaudė maža mergaitė vardu Elė. Ji liūdėjo, nes niekas nebegirdėjo pasakų — nei žmonės, nei gyvūnai. Elė pakuždėjo ąžuolui:

— Senasis drauge, ar gali papasakoti man vieną paskutinę pasaką?

Ąžuolas tylėjo. Bet po akimirkos jo šakos sušnibždėjo, ėmė linguoti, ir pasaka užgimė. Ji buvo apie drąsą, apie šviesą tamsiuose miškuose, apie draugystę, kuri stipresnė už metus ir laiką. Pasaka virto vėju, vėjas — melodija, melodija — sapnu, kuris aplankė visus vaikus. Ir jie vėl pradėjo tikėti stebuklais.

Nuo tos dienos ąžuolas kas vakarą sekdavo pasakas tiems, kurie klausėsi. O Elė? Ji tapo pirmąja pasakų saugotoja, išmokusi klausyti medžių širdžių.

Liepa

Pasaka apie liepą

Seniai seniai, kai dar upės kalbėjo žmonių kalba, o medžiai vaikščiojo laisvai po pievas, gyveno kartą jauna liepa. Ji augo prie kaimo takelio, šalia šulinio, kur žmonės kas rytą sėmė vandenį.

Liepa buvo ypatinga — jos lapai šlamėjo lyg senos dainos, o žiedai kvepėjo svajonėmis. Kai vaikai prabėgdavo pro šalį, ji linguodavo šakomis, tarsi linkėdama sėkmės jų žaidimuose. Senoliai mėgo sėdėti jos pavėsyje ir sakydavo, kad liepa saugo kaimo ramybę.

Vieną sausą vasarą kaimą ištiko sausra. Vandens šulinyje mažėjo, o žemė džiūvo. Žmonės ėmė nerimauti. Tą naktį liepa sušnabždėjo vėjui: — Skrisk, broli, ir atnešk lietų iš tolimų kalnų.

Vėjas pakilo ir nuskriejo, nešdamas liepų žiedų kvapą per slėnius, kalnus ir ežerus, kol atrado debesis, pilnus lietaus. Kitą rytą kaimas pabudo nuo lietaus barbenimo. Vaikų juokas grįžo, šulinys prisipildė, o liepa stovėjo tyli, bet laiminga.

Nuo to laiko žmonės dėkingi liepai — už pavėsį, užburiantį jos žiedų aromatą ir paslėptą stebuklą.

Gluosnis

Mergelė ir gluosnis

Viename kaime gyveno graži ir tyra mergelė vardu Saulė. Ji buvo geros širdies, mylėjo gamtą ir dažnai leisdavo laiką prie upelio, kur augo senas gluosnis. Ten ji kalbėdavosi su paukščiais, pynė vainikus ir dainuodavo dainas, kurios net vėją sugraudindavo.

Vieną dieną į kaimą atjojo svetimas karys, kuris panoro vesti Saulę. Tačiau mergelė jo meilės nepriėmė – jos širdis priklausė laisvei ir žemei. Įsiutęs karys pažadėjo ją pagrobti. Saulė pabėgo prie savo mylimo gluosnio ir meldė gamtos dvasių, kad ją apsaugotų.

Tą akimirką dangus aptemo, ir kai karys atjojo prie upelio, mergelės jau nebebuvo – tik jaunas, švelnus gluosnis, kurio šakos liūdnai siūbavo vėjyje. Nuo tada žmonės sako, kad gluosnis – tai mergelės siela, amžinai sauganti savo laisvę ir meilę gamtai.

Eglė

Eglutės stebuklas

Miško gilumoje augo jauna eglė. Ji svajojo pasiekti dangų ir tapti gražiausia miško puošmena. Kasdien ji stebėdavo gėles ir miško gyvūnus, svajodama būti pastebėta dėl savo žėrinčių spyglių. Vasarą ji klausėsi paukščių dainų ir žaidė su mažu kiškiu, kuris kasdien praleisdavo laiką šalia jos. Pamažu eglė suprato, kad draugystė yra svarbesnė už išvaizdą.

Žiemą, kai žemę užklojo sniego patalas, miške pasirodė mažas nykštukas, ieškantis eglutės, kuri taptų šventiniu šviesos simboliu. Eglė, nors dar jauna ir mažutė, bet dosniai dalinosi savo šakelėmis, leisdama nykštukui jas puošti ir dovanoti šventinę nuotaiką miško gyventojams bei lankytojams. Visus džiugino tokia jos tarnystė, o eglutė suprato, kad tikra grožybė slypi širdyje – gebėjime dalintis ir mylėti.

Eglė moko, kad tikras grožis kyla iš kantrybės, draugystės ir gebėjimo dalintis, o ne tik iš išorinių puošmenų. Gamta ir draugai yra dovanos, kurias verta branginti.

Žemuogė  (Fragaria)

     ŽEMUOGĖLĖ

Aš labai labai mažytė.
Miško proskynoje švyti.
Mano raustanti galvelė.
Ir prie kelio, ir prie kelio.
Vis renku saulutės medų.
Iš vidudienio verpetų...

Šermukšnis paprastasis (Sorbus aucuparia)

GĖLYNŲ VAISTINIAI AUGALAI

Melisa vaistinė (Melissa officinalis)

Kepate keksiukus mamos gimtadieniui? Papuoškite juos šviežiais melisos lapeliais – pasimėgausite kartu su mama ne tik keksiukais, bet ir puikia arbata!

Levanda tikroji (Lavandula angustifolia) 

Kasinėjimų Egipte metu levandų liekanos buvo rastos sandariose urnose su valdovo Tutanchamono smilkalais: levandų kvapas išliko 3 tūkstančius metų!

Kvapnią dovanėlę savo mamai ar močiutei galite pagaminti ir jūs – tereikia sudžiovinti levandų ir patalpinti jas į drobinį maišelį ar pagalvėlę.  

Raudonėlis paprastasis (Origanum vulgare)

Mėta pipirinė (Mentha x piperita)

Katžolė (Nepeta)

SODO AUGALAI

Serbentas, agrastas (Ribes)

Iš serbentų sulčių galima pasigaminti tikrai skanių ir natūralių saldainių-guminukų. 

Obelis  (Malus domestica),  Slyva  (Prunus domestica), Vyšnia (Prunus avium)

Prie savo sodo vaismedžių sveikatos galite prisidėti ir jūs. Kartu su vyresniais šeimos nariais sode iškabinę inkilus, apsaugosite medžius nuo vabzdžių-kenkėjų ir dovanosite namus paukšteliams.