|
Apie |
Lietuvių mitologija: Tai Lietuvių deivės Laimos medis. Šventa moterų globėja. Gimus kūdikiui motinos eidavo prie liepos prašyti savo vaikui sveikatos, ilgo ir gero gyvenimo. Manoma, kad seniausia ir storiausia liepa Lietuvoje auga Kauno r., Braziūkų kaime. Apie 500 metų amžiaus 8 metrų apimties medis vadinamas Liepa motinėle. |
|
Gydomosios savybės |
Liepžiedžių arbata naudojama nuo peršalimo, nes skatina prakaitavimą. Taip pat padeda, jei kamuoja nemiga, nerimas ar irzlumas. Iš liepžiedžių galima virti sirupą, gaminti midų, alų ar girą. Liepų lapai – vienas skaniausių laukinių žalumynų. Švelnaus skonio, trapūs lapeliai puikiai tinka bet kokioms žalioms salotoms. Jie valgomi žali, jų dedama į pyragų, blynų tešlas ir įdarus. Mažai kas žino, bet liepų lapai tinka ir arbatai virti, juos galima fermentuoti arba plikyti žalius ar džiovintus. |
|
Ar žinai, kad |
Yra posakis: ,,Kai liepa žydi – medus upeliais teka“. Liepa – itin medingas medis, o jos žiedų medus laikomas labai vertingu – jis šviesus, malonaus skonio ir turi gydomųjų savybių: padeda nuo peršalimo, ramina nervų sistemą. |
|
Vaikams |
Pasaka apie liepą Seniai seniai, kai dar upės kalbėjo žmonių kalba, o medžiai vaikščiojo laisvai po pievas, gyveno kartą jauna liepa. Ji augo prie kaimo takelio, šalia šulinio, kur žmonės kas rytą sėmė vandenį. Liepa buvo ypatinga — jos lapai šlamėjo lyg senos dainos, o žiedai kvepėjo svajonėmis. Kai vaikai prabėgdavo pro šalį, ji linguodavo šakomis, tarsi linkėdama sėkmės jų žaidimuose. Senoliai mėgo sėdėti jos pavėsyje ir sakydavo, kad liepa saugo kaimo ramybę. Vieną sausą vasarą kaimą ištiko sausra. Vandens šulinyje mažėjo, o žemė džiūvo. Žmonės ėmė nerimauti. Tą naktį liepa sušnabždėjo vėjui: — Skrisk, broli, ir atnešk lietų iš tolimų kalnų. Vėjas pakilo ir nuskriejo, nešdamas liepų žiedų kvapą per slėnius, kalnus ir ežerus, kol atrado debesis, pilnus lietaus. Kitą rytą kaimas pabudo nuo lietaus barbenimo. Vaikų juokas grįžo, šulinys prisipildė, o liepa stovėjo tyli, bet laiminga. Nuo to laiko žmonės dėkingi liepai — už pavėsį, užburiantį jos žiedų aromatą ir paslėptą stebuklą. |
