|
Apie |
Lietuvių mitologija: Pušys nuo seno laikytos šventomis, ypač gerbtos turinčios išskirtinę išvaizdą, labai storos ir aukštos, susipynusiomis šakomis. Manyta, kad pušys, kaip ir kiti visžaliai medžiai, turi maginės galios palaikyti gyvybę, sveikatą, grąžinti jėgas. Mitologijos tyrinėtojai pastebi, kad mūsų liaudies dainose našliai ir našlės neretai kreipdavosi į pušelę, prašydami nuraminti jų širdelę, ant šių medžių buvo kabinami padėkos ženklai – votai. |
|
Gydomosios savybės |
Pušys labai naudingos žmogui: stiprina plaučius, gyvybines galias, gydo energijos stoką ir apatiją, grąžina į sielą šviesą ir gyvenimo džiaugsmą, išsklaido liūdesį. Tai apatiškiems žmonėms labai naudingi medžiai, pasivaikščiojimas pušyne gali „nuritinti akmenį nuo širdies“. Iš suakmenėjusių pušų sakų susidaręs gintaras yra tikras gamtos stebuklas, kuris ne tik žavi savo grožiu, bet ir pasakoja milijonų metų senumo istorijas. |
|
Ar žinai, kad |
Liaudyje sakoma: „Kur pušis auga, ten sveikata žydi.“ Pušys labai naudingos žmogui. Dezinfekuojantį poveikį turinčiais nuovirais, degutu ir pušų šakų su kankorėžiais voniomis gydomos odos ligos, vonios ir smilkymas padeda sergant nervų sistemos ligomis, pumpurų nuoviru gydomi įvairūs uždegimai, bronchitas, kvėpavimo takų ligos, dar neseniai pavasarį žmonės valgydavo spyglius, taip pagausindami vitamino C atsargas, tarkuotą kankorėžį vartodavo dusuliui gydyti. |
|
Vaikams |
Pušies šnabždesys Seniai seniai, giliai Lietuvoje, ant smėlingo kalnelio augo viena vienintelė pušis. Ji buvo aukšta, tiesi ir žiūrėjo į dangų, tarsi bandydama jį paliesti. Kiti medžiai dažnai juokaudavo, kad pušis svajoja tapti žvaigžde. Bet pušis nesupyko. Ji žinojo, kad kiekviena vėtra, kiekviena žiema ją daro stipresne. Vasaromis ji šnibždėjo pasakas vėjui, o vėjas nešdavo jas po visą mišką. Vaikai, kurie žaisdavo netoliese, dažnai girdėdavo tas šnabždesių pasakas ir tikėjo, kad pušis turi sielą. Vieną dieną kilo smarki audra. Keli seni medžiai išvirto, bet pušis liko stovėti. Nuo tada ji buvo vadinama „Sargybine“ – miško gynėja, kuri budri dieną ir naktį. Ir net dabar, jei nueisi prie senos pušies ir pastovėsi tyliai, gali išgirsti šnabždesį. O gal ir pasaką. |
