|
Apie |
Lietuvių mitologija: Siejamas su motiniškumu, ašaromis – „verkiančio gluosnio“ simbolika. Tai apeiginis medis, dažnai siejamas su moters figūra. Tikėta, kad gluosniai gali būti vėlių buveinės ar net jų globėjai. |
|
Gydomosios savybės |
Šis medis nuo seno laikomas raminančiu, melancholiją sklaidančiu augalu. Gluosnio (ypač baltojo) žievė, turinti salicino, nuo senų laikų naudojama kaip natūrali gydomoji priemonė, mažinanti karščiavimą, uždegimą, skausmą, padedanti užgyti žaizdoms. Gluosniai yra ankstyvojo medunešio augalai, todėl labai svarbūs bitininkystėje. |
|
Ar žinai, kad |
Liaudyje sakoma: „Gluosnio šakelė atneša ramybę“. Gluosnio šakelės naudojamos per Verbų sekmadienį – tai krikščioniškos ir pagoniškos tradicijos susiliejimo pavyzdys. |
|
Vaikams |
Mergelė ir gluosnis Viename kaime gyveno graži ir tyra mergelė vardu Saulė. Ji buvo geros širdies, mylėjo gamtą ir dažnai leisdavo laiką prie upelio, kur augo senas gluosnis. Ten ji kalbėdavosi su paukščiais, pynė vainikus ir dainuodavo dainas, kurios net vėją sugraudindavo. Vieną dieną į kaimą atjojo svetimas karys, kuris panoro vesti Saulę. Tačiau mergelė jo meilės nepriėmė – jos širdis priklausė laisvei ir žemei. Įsiutęs karys pažadėjo ją pagrobti. Saulė pabėgo prie savo mylimo gluosnio ir meldė gamtos dvasių, kad ją apsaugotų. Tą akimirką dangus aptemo, ir kai karys atjojo prie upelio, mergelės jau nebebuvo – tik jaunas, švelnus gluosnis, kurio šakos liūdnai siūbavo vėjyje. Nuo tada žmonės sako, kad gluosnis – tai mergelės siela, amžinai sauganti savo laisvę ir meilę gamtai. |
