|
Apie |
Lietuvių mitologija: Tai gyvybės, jaunystės, pozityviųjų jėgų simbolis. Beržo sulapojusi šakelė – tradicinių Sekminių ar žemaitiškų Devintinių atributas, pašventinta bažnyčioje, ji saugo namus nuo Perkūno pykčio. Susprogusių pumpurų beržo šakelė – tai velykinė verba Aukštaitijoje. |
|
Gydomosios savybės |
Beržo lapų ir pumpurų preparatai vartojami kaip dezinfekuojanti, šlapimo ir tulžies išsiskyrimą skatinanti, kraują valanti priemonė, o sula stiprina imunitetą. Suloje esančios medžiagos yra labai panašios į žmogaus ląstelių koloidinius tirpalus, todėl tausoja organizmą, neišplauna kalio, natrio, kalcio. Beržinės vantos, naudojamos pirtyje, valo kūną, padeda atsipalaiduoti raumenims, stiprina imuninę sistemą ir suteikia malonų pirties ritualą. |
|
Ar žinai, kad |
Liaudyje sakoma: ,,Beržo rykštelė išvarys blogį“. Beržas turi valomųjų, gryninamųjų savybių. Tupėdama berže, mėgsta skaičiuoti metus gegutė. |
|
Vaikams |
Beržas ir vėjas Lietuvos pakrašty, ant kalnelio augo vienišas beržas. Jo kamienas buvo baltas kaip sniegas, o lapai virpėjo nuo menkiausio vėjo dvelksmo. Kiti medžiai šalia šnabždėjo, kad beržas pernelyg jautrus, tačiau jis nesislėpė, stovėjo atviras dangui ir visiems metų laikams. Vieną pavasarį atskubėjo Vėjas – jaunas, smalsus, kiek išdykęs. Pamatęs beržą, jis pasmalsavo, kodėl šis visada toks tylus, ramus, net ir per audrą. „Ko tu toks ramus, berže?“ – paklausė Vėjas. „Todėl, kad aš klausausi,“ – atsakė beržas. – „Kiekvienas tavo gūsis pasakoja vis kitą istoriją.“ Vėjas susidomėjo. Nuo tada kasdien lankė beržą ir šnabždėjo jam žinias iš tolimų kraštų: apie snieguotąją šiaurę, apie dykumose dūžtančius sapnus, apie jūras, kurios niekada nenurimsta. Beržas klausėsi. Jo šaknys gilėjo, o širdis – jei tik medžiai tokią turi – prisipildė išminties. Vėjas užaugo ir pasikeitė, bet niekada nepamiršo savo bičiulio. Ir jei kartą pamatysi beržą, linguojantį visiškoje tyloje, gali būti, kad jis vis dar klausosi – ne tik vėjo, bet tavo širdies. |
