|
Apie |
Lietuvių mitologija: Perkūno medis – stiprybės, vyriškumo simbolis. Nuo seno tikėta jo gydomąja galia, jis laikytas dievų medžiu, kosminės energijos laidininku, turinčiu ryšį su aukštesniuoju pasauliu, galinčiu paveikti ir keisti žmogaus likimą. |
|
Gydomosios savybės |
Ąžuolo žievės nuoviras plačiai vartojamas išoriškai, kaip žaizdas gydanti priemonė – esant praguloms, pūliniams, skalaujama galvos oda norint stiprinti plaukus. Užpilas vartojamas esant burnos ertmės, gerklės uždegimui, kompresams, vonioms. Stabdo žarnyno ir skrandžio kraujavimus. Ąžuolo gilės naudojamos maistui – iš jų gaminama kvapni kava. Teigiama, kad gilių kava stiprina ir jaunina, gydo viduriavimą. Ąžuolo lapai pagelbsti raugiant agurkus. Ąžuolo žievė naudojama kiaušinių, audinių, siūlų, plaukų dažymui. Pirtininkai labai vertina ąžuolines vantas. Manoma, kad jas naudojant teigiamai veikiama oda, reguliuojasi kraujospūdis, slopinami uždegimai. |
|
Ar žinai, kad |
Liaudyje sakoma: „Tvirtas kaip ąžuolas“. Mūsų senoliai žinojo, kad ąžuolas duoda žmogui daugiausia jėgų. Ąžuolų giraitės buvo ir yra viena vertingiausių ir simboliškiausių mūsų miškų ekosistemų. Ąžuolas su žmogumi dalijasi aktyvia energija, tinkamai pabendravus su šiuo medžiu įgyjama žvalumo, pasitikėjimo savimi bei savo jėgomis. Neskubus pasivaikščiojimas ąžuolyne palankiai veikia sergančiųjų hipertenzija būklę. Virš ligonio lovos būdavo kabinami ąžuolo šakų vainikai, lapams išdžiuvus, juos nuplikydavo verdančiu vandeniu ir ligonio kambaryje vėl pasklisdavo intensyvus ąžuolo kvapas. |
|
Vaikams |
Ąžuolas ir Laiko Paslaptis Gilioje senovėje, kai dar kalbėjo vėjai ir miškai žinojo senas paslaptis, ant kalno stovėjo ąžuolas — seniausias visame slėnyje. Jo šakos buvo tokios plačios, kad apglėbdavo pusę dangaus, o šaknys taip giliai siekė, kad galėjo išgirsti pačius Žemės širdies dūžius. Vieną dieną po jo šakomis prisiglaudė maža mergaitė vardu Elė. Ji liūdėjo, nes niekas nebegirdėjo pasakų — nei žmonės, nei gyvūnai. Elė pakuždėjo ąžuolui: — Senasis drauge, ar gali papasakoti man vieną paskutinę pasaką? Ąžuolas tylėjo. Bet po akimirkos jo šakos sušnibždėjo, ėmė linguoti, ir pasaka užgimė. Ji buvo apie drąsą, apie šviesą tamsiuose miškuose, apie draugystę, kuri stipresnė už metus ir laiką. Pasaka virto vėju, vėjas — melodija, melodija — sapnu, kuris aplankė visus vaikus. Ir jie vėl pradėjo tikėti stebuklais. Nuo tos dienos ąžuolas kas vakarą sekdavo pasakas tiems, kurie klausėsi. O Elė? Ji tapo pirmąja pasakų saugotoja, išmokusi klausyti medžių širdžių. |
